kėtoti

kėtóti, -ója, -ójo; Kos46 1. tr., intr. skėsčioti, skeryčioti, mosikuoti: Jis kalbėjo, o aš tik rankas kėtojau rš. Taip įsitvėrė į kuodą, jog šis tik inkščia ir sukinėjasi į visas puses, rankas kėtodamas J.Balt. Austras parkrito, kėtodamas rankas rš. Kėtodamas ore rankomis, nelyginant malūno sparnais, šaukė rš. | prk.: Vynuogynai kėtojo savo nuogas šakas, kur ne kur dar prisidengusias pageltusiais lapais rš. | refl.: Vaikas rankomis kėtójasi eidamas, t. y. rankas linguodamas eina J. Nesikėtók, su kitu kalbėdamas, da užgausi Sv. Ans žodžio nepasako nekėtodamos Kltn. Ko tu kėtójiesi (žargaisi), ar nesėdėsi gražiai?! Sb, Vb. Ko jis čia kėtojasi lyg girtas! PnmR. Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas: čia kukuodama verkia, čia juokias, kvatojas A.Baran. 2. refl. plėstis, užimti daug vietos: Kėtokis kėtokis, pačio ar nenuvis nuo šitos vietos? Kš. | prk.: Nesigirk, svainiuk, nesikėtok (nesididžiuok) NS655. 3. tr. skleisti; sklaidyti, draikyti; išvynioti, ištiesti: Ko tu čia kėtoji tuos siūlus? Nei pereiti nėra kur Krsn. Skvernus kėtojo ir plakė vėjas rš. Žiūrėjo, kaip jis virves kėtoja LTR. Nekėtók viso rietimo Žl. | refl.: Sruoga kėtojasi ant vytuškų Brž. Senio ūsai kėtojosi į šalis rš. Nesikėtok čia su savo paltu – sėklas nubarstysi Ds. 4. tr. skleisti (žiedą): Pumpurėliai sprogsta ir pilnus žiedus kėtoja Vaižg. Patylomis vyšnaitė jaunoji kėtoja sapnuodama pirmą žiedelį K.Bink. Vejelis geras kėtoja žiedus, žarijas žarsto B.Sruog. 5. tr. prk. plėsti, plėtoti: Cezaras šitus žodžius kėtoja A.Baran. | refl.: Veikalai žmonių draugystės, priemanai, kėtojas, didyn eidami A.Baran. Sakinys kėtojasi, daiktavardžiui pridedant sakaną, arba priesaką A.Baran. \ kėtoti; iškėtoti; pakėtoti; prakėtoti; užkėtoti